Blinstrubai-Tautvilai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemaitiškų-daniškų šaknų kilmingųjų bajorų giminė, pagal Lietuvoje išlikusius istorinius šaltinius žinoma nuo maždaug 1520-ųjų metų. Giminė susiformavo kunigaikščio Tautvilo Konrado Kęstutaičio (lenk. Towtiwill arba Towciwill, vok. Tewtewill, lot. Totivillus, Totiwillum arba Thowtiwil, rus. Товътвил) giminei susiliejus su Blinstrubų gimine. Kilmingųjų statusą giminė išlaikė ir per Abiejų Tautų Respublikos bei Rusijos Imperijos okupacijos periodus.
Giminės kilmė ir geografinis paplitimas
Istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas 1658 metais išleistame „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės diduomenės herbyne” Blinstrubus aprašo taip: „Blinstrubai kildinami iš Tautvilo, klesti Žemaitijos kunigaikštystėje ir Kauno paviete. Žmonės turtingi. Naudoja „Gulbės” herbą.” Herbyne nurodoma Žemaitija, o jei tiksliau, Viduklės pavietas, iš tiesų buvo pagrindinė Blinstrubų-Tautvilų gyventa vieta. 1558 m., LDK revizoriaus Andriaus Ilgausko sudarytame, Batakių seniūnijos žemių inventoriujeD459 paminėtas žemių savininkas Blinstrupas. Tai seniausias žinomas Blinstrubų pavardės paminėjimo faktas ir tai reiškia, kad Blinstrubai Žemaitijoje gyveno jau LDK laikais, valdant karaliui Žygimantui Augustui, tai gi dar Gediminaičių dinastijos periodu. Tuo pačiu nepasitvirtina teorija, kad skandinaviškų šaknų turtintys Blinstrubai, Lietuvoje atsirado kartu su švedais karaliais Vazomis. Tame pačiame įraše minima, kad Blinstrupas yra Jo didenybės karaliaus bajoras (Bojaryn Korolia Jego krolewskej milosti), tai seniausias giminės kilmingųjų bajorų statuso patvirtinimas, kuris išliko ir vėlesniuose amžiuose.
Seniausias žinomas Blinstrubų paminėjimas 1558 m. Batakių seniūnijos žemių inventoriuje
Tačiau gali būti, kad giminės pradininkai Viduklės paviete jau gyveno 1528-1536 m., valdant dar karaliui Žygimantui Senajam, tik tuomet dar Tautvilų (Tautvilavičių) pavarde, nes Lietuvos Istorijos archyve saugoma dviejų bajorų – Mykolo Airimavičiaus ir Jono Pacevičiaus žemių, tarnų ir dvaro dovanojimo Viduklės bažnyčiai bylaD466, mini du brolius – Simoną (Szymko) ir Grigalių (Hrycius) Tautvilavičius. Didelė tikimybė, kad tai ir buvo Blinstrubų-Tautvilų giminės pradininkai. Šią teoriją taip pat sustiprina ir tai, kad senieji „Gulbės” herbo Blinstrubai bent nuo 1585 metų iki XVIII amžiaus pabaigos pasirašinėjo ir kaip Blinstrubai-Tautvilavičiai arba Blinstrubai iš Tautvilo (žr. brolių Jurgio ir Jono Blinstrubų parašus skyriaus apačioje).
Simono (Šimkaus) ir Grigaliaus (Griciaus) Tautvilavičių paminėjimas 1536 m. gegužės 1 d. Mykolo Airimovičiaus Veldomių žemės ir valstiečių dovanojimo Viduklės bažnyčiai akte Simono (Šimkaus) Tautvilavičiaus paminėjimas 1536 m. gegužės 1 d. Jono Pacevičiaus dvaro dovanojimo po mirties akte
Tai reiškia, kad giminė greičiausiai susiformavo daniškos kilmės Blinstrubų giminei susiliejus su Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnaus, Vytauto brolio, kunigaikščio Tautvilo (Konrado Tautvilo) palikuonių gimine, kuri XVI amžiuje, būtent Viduklės paviete, dar egzistavo Tautvilo (Tautvilavičių) pavarde (šaltinis: 1528 ir 1567 m. LDK surašymai). Atkreipiant dėmesį į dvipavardžių bajoriškųjų giminių išlikusius rašytinius šaltinius, labiausiai tikėtina versija, kad Blinstrub galėjo būti moteriškosios (kažkurio iš pradininkų žmonos) giminės pusės pavardė, kai tuo tarpu vyriškoji pavardė greičiausiai buvo Tautvilas (Tautvilavičius) arba galėjo būti ir kažkokia kita priežastis dėl ko dvi giminės susiliejo į vieną ir pasirinko Blinstrubų pavardę naujai giminės tąsai. Tokias versijas priimti skatina keli dalykai. Visų pirma – Tautvilavičiai, kaip atskira giminė iki šių dienų neatkeliavo. Antra – tiek Lietuvos, tiek Lenkijos antroponimikos mokslininkai, tokie kaip Antanas Salys, Zigmantas Zinkevičius, Vitalija Maciejauskienė, savo moksliniuose darbuose sutaria, kad kilmingieji bajorai savo giminėse naudojo linijos prievardžius (lenk. przydomek), kad parodyti savo giminės ryšį su kita, kaip taisyklė, senesne gimine, iš kurios kilusi kilmingoji giminė. Ir pabaigai, trečia – šią teoriją sustiprina, kitos, Blinstrubų iš Krikščiūnų giminės dokumentas, kuriame tos giminės protėviu įvardintas Urbonas Krikščiūnas.D532 Tokiu būdu, „Wreby” herbo Blinstrubų iš Krikščiūnų giminės atstovai, patvirtina, kad būtent prievardyje nurodyta giminė yra senesnė giminė, nes iš jos kilęs giminės pradininkas ir taikant tą patį principą „Gulbės” herbo Blinstrubams, galima teigti, kad būtent Tautvilas (beje, visada rašytas vienaskaitoje) yra giminės pradininkas, o Tautvilai pirminė (pradinė) giminės pavardė. Lenkijos bajorija yra gana ženkli savo dvigubomis pavardėmis dažnai žinant, kuri buvo giminės pirminė pavardė. Gi Lietuvoje, jos beveik nunykusios ir užmirštos. Tai, pagrinde, atsitiko Lietuvai praradus valstybingumą po padalinimų. O įtakos tam tikriausiai turėjo Rusijos Imperijos bajorų susirinkimų taisyklės, kurios nenumatė dvigubų pavardžių naudojimo Imperijos teritorijoje.
Nors Blinstrubai iš Tautvilo visada buvo pripažįstami ir legitimuoti kaip kilmingieji bajorai, giminės ištakos iš kunigaikščio Tautvilo, leidžia giminę de facto sieti ir su kunigaikščio titulu, kuris de jure greičiausiai nebuvo perimtas tik dėl kažkokių istorinių aplinkybių. Greičiausiai dėl to, kad kunigaikštis Tautvilas žuvo 1390 arba 1395 metais, tai gi dar iki 1401 m. Vilniaus-Radomo sutarties, įteisinančios kunigaikščio titulą LDK ir titulas jo vaikams liko neperduotas.
Įdomu tai, kad nevisi giminėje vertino norą užakcentuoti Tautvilo, kaip pirminės giminės pavardės svarbą. Pavyzdžiui vienas iš Blinstrubų – ID1084 Martynas savo testamente žmonai Agnietei Daujotaitei, save įvardina kaip Blinstrubavičių, tuo pačiu, matyt norėdamas parodyti, kad Blinstrubų giminė jam buvo svarbesnė.D013 O ir vieningo pavardžių rašymo būdo, kaip matome iš žemiau esančių brolių Jurgio ir Jono parašų, Blinstrubų giminėje kažkurį laiką nebuvo. Vienas jų pasirašo, kaip „iš Tautvilo”, o kitas, kaip „Tautvilavičius”. Tai, beje atitinka lietuvių XV-XVI amžiaus ikipavardinę krikštintų asmenų įvardinimo sistemą, kai vienos linijos vyriškieji palikuoniai po vardo, vietoj pavardės būdavo vadinami giminės pradininko vardu, o jų vaikai jau būdavo vadinami naudojant priesagą -ičius. Gi anūkų pavardėse, vėl buvo naudojamas giminės pradininko pradinis vardas. Tokiu būdu senelis galėjo būti pvz. Tautvilas, sūnus Tautvilavičius, o anūkas vėl Tautvilas. Ši sistema buvo naudojama net ir atsiradus pastovioms pavardėms pvz. bajorų garbės pareigybėse, kai pirmasis gavęs tokią pareigybę būdavo vadinamas originaliu vardu pvz. taurininkas, jo vaikai jau būdavo vadinami taurininkaičiais, gi anūkai ar anūkas vėl gaudavo taurininko vardą (Šaltinis: Wspomnienia Żmudzi przez Ludwika Adama Jucewicza, 1842 p.148).
Dar įdomu tai, kad jeigu ne kita Blinstrubų giminė – Blinstrubai iš Krikščiūnų, Blinstrubų iš Tautvilo ryšys su Tautvilo gimine greičiausiai būtų likęs nežinomas, bet 1570-1580 metais atsiradus naujai Blinstrubų giminei (Blinstrubai iš Krikščiūnų), herbo „Gulbė” Blinstrubai buvo priversti naudoti linijos prievardį, kad nebūtų tapatinami su kitais Blinstrubais, taip pat gyvenusiais kaimynystėje.
Jeigu remtis legendomis, Blinstrubai arba kitaip tariant, jaunesnioji giminės dalis, į Lietuvą atsikraustė iš Danijos. Kad tai gali būti teisybė byloja vieno nedidelio Danijos bažnytkaimio pavadinimas – Blenstrup. Be to, Danijoje galima rasti daug miestelių ar bažnytkaimių turinčių tokias galūnes kaip -trup, arba -trop, o ir nemažai danų turi pavardes, besibaigiančias galūne -trup, tad tikimybė, kad Blinstrubai atkeliavo iš Danijos išties nemaža. Apie Blenstrup miestelį galima paskaityti atskirame skyriuje. Daniškuoju giminės pradininku greičiausiai buvo žmogus kilęs iš šio bažnytkaimio ir savo pavardėje naudojęs savo tėvonijos pavadinimą, kaip vėlesniuose laikotarpiuose darė dainai (žr. metrikų įrašo nuotrauką žemiau). Be to, jau minėtame Batakių seniūnijos 1558 m. žemių inventoriuje minimas bajoras Blinstrup(as). Tai dar kartą sustiprina teoriją, kad mūsų giminės pavardės galūnė pradžioje buvo daniška, t. y -pas, laikui bėgant tapusi -bas.
Dar sklando legenda, kad Blinstrubai prieš atsikraustydami į Lietuvą, kažkurį laiką gyveno Lenkijoje. 1934 m., vokiečių profesoriaus Georg Luhr, išleistas Braunsbergo (dabar Braniewo) gimnazijų studentų žinynas, nurodo, kad 1715 m. Braunsberge valdymą ir gramatiką studijavo 23 metų studentas iš Lenkijos Naklos miestelio Baltramiejus Blinstrubas, bet jokie kiti istoriniai šaltiniai nemini faktų apie Blinstrubų gyvenimą Lenkijoje XVI-XVIII amžiuose, o ir senuose lenkų vardynuose Blinstrubų neaptinkama.
Tiek Blinstrubams, tiek Didžiąjam kungaikščiui Vytautui, Viduklės pavietas buvo labai svarbus. Kažin ar sutapimas, kad ir viena iš pirmųjų Romos katalikų bažnyčių Žemaitijoje, Vytauto Didžiojo buvo funduota būtent Viduklėje. Be to, XIV-XV amžiuose Viduklės krašte gyveno nemažai įtakingų to meto kunigaikščių bei bajorų minimų kryžiuočių šaltiniuose, tad visiškai tikėtina, kad Viduklės paviete galėjo gyventi Vytauto Didžiojo brolio Tautvilo palikuonys. Blinstrubai gi, iki pat XVIII amžiaus, neskaitant vienos kitos išimties, taip pat gyveno tik Viduklės paviete, tarsi norėdami pabrėžti savo prieraišumą šiam kraštui.
Tėvonijos
Pirmoji ir seniausia Blinstrubų tėvonija buvo Alsos (Viduklės-Paalsės) dvaras, dabartiniai Blinstrubiškiai, išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1586 m. Šį dvarą bendrai valdė ir jame gyveno broliai Viduklės pavieto tijūnas (1575-1576) ir Biržų dvaro urėdininkas (1569-1570) ID843 Kasparas Blinstrubas Alsiškis iš Tautvilo (Blinstrub Olsowski) ir ID841 Petras Blinstrubas Alsiškis iš Tautvilo (Blinstrub Olsowski). Prievardžio Alsiškis naudojimas papildomai patvirtina, kad broliai gyveno būtent šiame dvare, prie Alsos upės.
Tuo pat metu, tie patys broliai valdė ir kitą dvarą tam pačiam Viduklės paviete. 1558 metų Batakių seniūnijos inventoriuje minimas Pašaltuonio-Kulvertiškių dvaras Viduklės pavieteD459 , vėliau tapęs Kasparo brolio ID841 Petro Blinstrubo Alsiškio vaikų ir anūkų tėvonija. Apie 1580 m. broliai Kasparas ir Petras pasiekė garbingą amžių ir nusprendė pačius dvarus pasidalinti, tam, kad juos po mirties palikti savo vaikams. Tokiu būdu Alsos dvaras atiteko Kasparui, o Pašaltuonio-Kulvertiškių Petrui. Tačiau dalis žemių aplink dvarų gyvenvietes ir toliau priklausė abiem broliam ir kiek vėliau atiteko jų vaikam.
Viduklės pavieto Pašaltuonio-Žvirblaukio-Dūdiškių (Dūdlaukio) ir Raulų-Numgalių-Kempalių dvaruose, gyveno kitos, herbo „Wręby”, Blinstrubų giminės atstovai Stanislovas (W2) ir Baltramiejus (W3) Blinstrubai iš Krikščiūnų ir jų vaikai. Apie herbo „Wręby” Blinstrubų giminę galima paskaityti skyriuje Blinstrubai iš Krikščiūnų.
Antrosios Blinstrubų tėvonijos Pašaltuonio-Kulvertiškių dvaro apytikslė teritorija
Raulų-Numgalių-Kempalių ir Sujainių dvarų teritorija, kartu su jos centru, pirmąja Blinstrubų iš Tautvilo tėvonija, Viduklės-Alsos dvaru (Blinstrubiškiais), XVI-XVII amžiuose vadinta Blinstrubais (Blinstruby). Numanoma Blinstrubų teritoriją galima pamatyti pažymėtą žemiau matomame žemėlapyje.
Apytikslė teritorija XVI-XVII amžiuose vadinta Blinstrubais, su pirmąja Blinstrubų iš Tautvilo tėvonija Viduklės-Alsos dvaru - centrine gyvenviete, po 1734 metų pradėta vadinti Blinstrubiškiais
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų tautų respublikos periodu (t.y iki 1800-ųjų metų) Blinstrubai gyveno tik Viduklės-Raseinių-Ariogalos pavietų teritorijoje, išskyrus vieną išimtį. 1643 m. Kasparo Blinstrubo vaikaičiui ir Adomo sūnui Samueliui Mozei Blinstrubui iš Tautvilo (ID859) vedus turtingą dvarininkę Oną Žaltytę Parčevskienę (ID874) ir persikrausčius gyventi į Kulvą (Kulvos parapija), pirmą kartą susiformavo giminės Aukštaitijos atšaka, kuri baigėsi 1798 m. liepos 16 dieną mirus paskutiniam Kulvos dvaro savininkui Antanui Blinstrubui (ID896). Vėlesnės Blinstrubų tėvonijos buvo Vizgirdiškiai (ca. 1600-1700 Viduklės pavietas), Mackūnai-Jagučioniai (1635-1700, Ariogalos pavietas), Pužai (1681 – 1799, Nemakščių parapija), Gabšiai-Gabšiškiai-Paklaniai ( 1756-1805, Raseinių parapija), Ugioniai (Betygalos parapija), Čėkuva (Ariogalos parapija). XVII-XVIII amžiuose Blinstrubų gyvenamos vietovės geografiškai šiek tiek išplito. Žemaitijoje – Nemakščių, Adakavo, Labūnavos parapijose, atsirado naujos tėvonijos – Macaliai, Daujotėliai, Urniežiai. Aukštaitijoje susiformavo naujai atsikrausčiusių Blinstrubų tėvonijos – Šiliūnai (Pagirių par.), Pasodai (Siesikų par.). XIX amžiuje Blinstrubai pradėjo tolti nuo savo protėvių tėvonijų. Aukštaitijos atšaka plito Jonavos, Labūnavos, Siesikų, Veprių kryptimis. Žemaitijos šaka plėtėsi – Tauragės, Varnių ir Šiaulių kryptimis. Nuo 1886 m. atsirado dar viena Blinstrubų migravimo kryptis, laikui bėgant suformavusi antrą pagal dydį Blinstrubų bendruomenę – emigracija į JAV. Pirmasis persikėlęs į JAV 1886 m. buvo Jonas Blinstrubas, vėliau apsistojęs Čikagoje.
Įvairiais periodais Blinstrubai valdė įvairius dvarus ir palivarkus. Seniausi jų, be jau minėtųjų Pašaltuonio-Kulvertiškių, Viduklės-Paalsės, Pašaltuonio-Žvirblaukio-Dūdiškių ir Raulų-Numgalių-Kempalių dvarų – Sujainiai (Viduklės pavietas), Babtynas (Babtų parapija), Kulva (Kulvos parapija), Pajuostis (Upytės pavietas), Ugioniai, Čėkuva (Ariogalos pavietas). Valdytų dvarų sąrašą galima pamatyti skyriuje „Dvarai”
Giminės statusas valstybėje ir visuomenėje
XVI-XVIII amžiuose Blinstrubai priklausė karaliaus dvaro ir bajorijos elitui. Adomo sūnus Jurgis Blinstrubas iš Tautvilo (ID857) buvo baigęs evangeliškuosius Marburgo ir Frankfurto universitetus. Savo išsilavinimo dėka, jis tapo Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Vladislovo IV Vazos sekretoriumi, o šiam mirus, į karaliaus sostą išrinkto Jono Kazimiero Vazos dvariškiu. Jurgio brolis Jonas (ID860, m. 1669), taip pat buvo Lenkijos karalių ir LDK kunigaikščių Vladislovo IV Vazos sekretoriumi ir Jono Kazimiero Vazos sekretoriumi bei jų tėvo, Lenkijos ir Švedijos karaliaus Zigmunto III Vazos, sekretoriumi ir rotmistru. Kiti Blinstrubai užėmė Kauno ir Žemaitijos rotmistrų, teisėjų, deputatų, maršalkų pareigas, taip pat daug bajorijos garbės pareigų.
Galima daryti prielaidą, kad švediškos kilmės karaliai Vazos ne šiaip sau pasirinko Jurgį ir Joną savo sekretoriais, o būtent dėl skandinaviškos giminės kilmės. XVII amžiuje Blinstrubai ne tik naudojosi karaliaus dvaro privilegijomis, bet ir turėjo diplomatinių sugebėjimų. Anot istoriko Adolfo Šapokos, Jurgis Blinstrubas, Švedų tvano metu, vienintelis turėjo švedų generolo Magnuso Gabrieliaus de la Gardžio išduotą dokumentą, draudžiantį Švedijos armijai plėšti jo dvarus ir žemes Lietuvoje (A. Šapoka „Kėdainių sutartis”, 1990 m.). Be to, broliai Jurgis, Jonas, Dovydas ir Samuelis Mozė Blinstrubai buvo Kėdainių unijos signatarai bei 1644 m. sausio 2 dieną ratifikavo Karaliaus Vladislovo IV Vazos privilegiją Žemaitijai ir jos bajorams.
Tuo laikotarpiu Blinstrubai buvo dvarininkai, bet XIX amžiuj dalis Blinstrubų tapo stambiais ūkininkais ar samdomais dvarų valdytojais, o kita dalis pradėjo keltis gyventi į miestus ir miestelius.
1798 m. balandžio 10 dieną, giminė pakartotinai įtvirtino savo ankščiau turėtą kilmingųjų bajorų statusą Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkime (LVIA F391, ap6, b7, 7 psl.)
Blinstrubai giminiavosi ir artimai bendravo su kunigaikščiais Radvilomis, grafais Zabielomis, Pliateriais, bajorais Uvainiais, Kulviečiais, Kosakovskiais, Meištavičiais, Bilevičiais, Urniežiais, Pilsudskiais.
Žymesni giminės atstovai
ID853 Adomo Blinstrubo 1615 m. liepos 10 dienos parašas ant įgaliojimo Jonui Baltušiui atstovavimui teisme dėl Ugionių dvaro Ariogalos paviete. Šiam momentui seniausias išlikęs Blinstrubų parašas Tarp žymesnių giminės atstovų, be jau minėtų karališkųjų sekretorių Jurgio ir Jono, dar galima paminėti šiuos Blinstrubus: ID854 Jurgis (Jurijus) Blinstrubas – Lenkijos karalystės generolo Jano Podolskio kariuomenės karininkas, kazokų būrio vadovas; ID853 Adomas Blinstrubas (Kasparo sūnus) – Žemaičių Tribunolo deputatas 1595, 1602 ir 1621 m.; W14 Norbertas Blinstrubas iš Krikščiūnų – Raseinių rotmistras; ID14 Juozapas Blinstrubas – Kauno pavieto rotmistras; ID896 Antanas Blinstrubas (1753.11.10-1798.07.16) – Kauno arklininkas, ginklininkas, maršalka, medžioklininkas, Kauno prekybos konfederacijos maršalka, Kauno žemės teismo teisėjas, Raudondvario dvaro valdytojas, grafų Zabielų globotinis; ID857 Pranas Blinstrubas (1760-1828.03.23) – Žemaitijos rotmistras; ID881 Teodoras Blinstrubas – Upytės stovyklininkas, Smolensko vaiskis; ID887 Mozė Motiejus Blinstrubas (1687-1766) – Vitebsko vaiskis, Kauno stovyklininkas; ID36 Teodoras Blinstrubas – (1906.11.26 – 1999.10.06) – Rietavo, Pilviškių, Šeduvos, Kupiškio, Vilkijos ir Oldenburgo (Vokietija) gimnazijų direktorius, JAV lietuvių bendruomenės ir Amerikos lietuvių tarybos ilgametis vadovas, ID1128 Vladislovas Algimantas Blinstrubas (1939.10.25 – 2005.08.01) – Poetas, teatro ir kino režisierius, pedagogas.
Giminė šiandieną
Po 1918-1920 m,. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pavardė buvo sulietuvinta ir iš Blinstrub tapo Blinstrubas. Nedidelės dalies Blinstrubų pavardė buvo sulietuvinta kitokiomis galūnėmis – Blinstrubis, Blistrubis, Bistrubis ir pan., bet tai tos pačios giminės žmonės.
Lietuvoje, 2000-ųjų pradžioje, gyveno virš 130 Blinstrubų (vyriškos giminės). Pridėjus moteriškos giminės Blinstrubaites ir Blinstrubienes ir žmones su pakitusia Blinstrubis pavarde, gautųsi apie 250 Blinstrubų. Panašaus dydžio Blinstrubų bendruomenė gyvena JAV – 2016 m. telefonų ir adresų direktorijų duomenimis JAV gyveno 170 suaugusių žmonių turinčių pavardę Blinstrub ir 55 žmonės turintys pavardę Blinstrubas (vyriškos ir moteriškos giminių) bei keletas Blinstrubienių ir Blinstrubaičių. Taip pat 33 suaugę žmonės su pakitusia pavarde Blinstrup. 2020 m. duomenimis Lenkijoje gyveno 32 Blinstrubai (vyriškos ir moteriškos giminių), Vokietijoje virš 10 Blinstrubų. Keletas Blinstrubų gyvena Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Švedijoje ir Brazilijoje. 2016 m. Facebook’e buvo galima rasti virš 200 Blinstrubų anketų. Remiantis šiais skaičiais, galima daryti prielaidą, kad šiuo metu pasaulyje gyvena apie 650-700 Blinstrubų.