Blinstrubiškių dvaras

Šalia Viduklės, Raseinių rajone, prie kelio Raseiniai-Viduklė iki 1968 m. stovėjo didelis dvaro kompleksas, nuo seniausių laikų vadintas Viduklės-Alsos, vėliau Viduklės-Paalsės, o nuo 1740-ųjų Blinstrubiškių dvaru. Tai buvo viena seniausių herbo „Gulbė“ Blinstrubų iš Tautvilo tėvonijų.

Pirmieji šio dvaro savininkai XVI amžiaus II-oje pusėje buvo herbo „Gulbė“ Simono Blinstrubo (ID842) sūnūs Petras (ID841) ir Kasparas (ID843) Blinstrubai Alsiškiai iš Tautvilo. Išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose dvaras pirmą kartą paminimas 1586 sausio 8 dienos vaznio pranešime apie Kasparui, Simono sūnui, Alsiškiui Alsos dvare paliktą šaukimą (1586 m. Raseinių žemės teismo knyga, LVIA 284 ap.1 b.1). Tačiau dvaras greičiausiai egzistavo ir buvo Blinstrubų nuosavybė jau ankščiau – užuominą į tai duoda istoriko Vacio Vaivados monografijoje „Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI amžiuje“, su nuoroda į istoriko Konstantino Jablonskio archyvą, tarp Viduklės seniūnų jau 1575-1576 metų kadencijoje minimas Kasparas Alsiškis, Simono sūnus.

Kasparas mirė 1607 metais, bet dar prieš mirtį perdavė pusę Viduklės Alsos dvaro ir dvaro valdymą sūnui Adomui Blinstrubui Alsiškiui iš Tautvilo (ID853). Tai patvirtina, 1594  m. spalio 4 dienos Adomo Blinstrubo Alsiškio, Kasparo sūnaus, dovanojimo aktas, kuriuo jis dovanoja žmonai Eufemijai Merkelytei (greičiausiai iškart po vestuvių) pusę Viduklės Alsos dvaro (D366 dokumentas, deja, neišlikęs). Valdant šį dvarą seniausiems Blinstrubams jis buvo vadinamas Alsos dvaru, o jo savininkai naudojo antrą pavardę Alsiškis (Alsiszki). Vėliau dvaras buvo vadinamas Viduklės – Paalsės dvaru (lenk. Widukl Poolsie) ir tik po 1740-ųjų viduryje, kai jau priklausė bajorų Uvainių giminės atstovams, pradėtas vadinti Blinstrubiškiais. Alsos ir Paalsės pavadinimas atsirado dėl to, kad šalia teka upė Alsa. Be įvairų pastatų, dvaras turėjo nuosavą vandens malūną su tvenkiniu, karčemą prie kelio Raseiniai – Nemakščiai, protėvių koplyčią, sodą ir dvarui priklausiusį, dabar jau išnykusį Blinstrubiškių kaimą (buvusį tarp Paliepių ir Blinstrubiškių dvaro). Dvaro komplekso teritorija driekiesi kairiame Alsos upės krante, tarp dabartinio Žemaičių plento ir dabar dalinai išnykusio senojo Paliepių-Viduklės kelio. 1604 metų kovo 26 dieną (D322) Adomas Blinstrubas Alsiškis iš Kristupio Sadovskio nupirko Sujainių dvarą su Paliepių kaimu. Taip prie Blinstrubiškių dvaro teritorijos buvo prijungti ir Sujainiai su Paliepiais.

Adomas Blinstrubas Alsiškis buvo kalvinistas ir kalvinizmo mokė savo 4 sūnus – Joną (ID860), Jurgį (ID857), Samuelį Mozę (ID859) ir Dovydą (ID858). Blinstrubiškiuose gyvenę Jonas ir Jurgis Blinstrubai iš Tautvilo, buvo aktyvūs Raseinių kalvinistų zbaro nariai, aktyviai dalyvavę Vilniaus Evangelikų sinodų veikloje bei įkurę zbarą (koplyčią) ir Viduklėje.

Po mirties, Adomas paliko Viduklės-Paalsės dvarą sūnums Jurgiui ir Jonui. Samuelis Mozė, nuo seniau, turėjo Kulvos dvarą, o Dovydui tėvas paliko Ugionių dvarą, Raseinių paviete, kažkada gautą iškeitus į jį  pusbrolio Stanislovo (ID839) sūnaus Vaitiekaus (ID672) Pašaltuonio-Kulvertiškių dvarą.

1645 m. Adomo sūnus Jonas (ID860, karalių Zigmunto Vazos,  Vladislovo IV ir Jono Kazimiero sekretorius) ir Jono pirmoji žmona Elena Vainiotaitė (ID871) Blinstrubai  savo dvaro teritorijoje, ant kalnelio prie Alsos, šalia kelio Raseiniai-Viduklė pastatė mūrinę kalvinistų koplyčią, kurią 1706 metų gegužės 3 dieną išgriovė brolio Jurgio sūnus Boguslavas Petras Blinstrubas (ID863) ir už tai buvo nuteistas bauda ir tremtimi. Koplyčios statyba ir jai skirta žemė buvo funduota 1645 metų sausio 7 dieną atskiru fundavimo aktu (D203). Į šią koplyčią vėliau buvo perlaidota dauguma ankščiau mirusių Blinstrubiškių dvaro Blinstrubų. Apie tai užsimenama, to pačio karalių sekretoriaus Jono 1669 m. gegužės 20 dienos testamente (D408), kuriame Jonas prašo būti palaidotas pagal evangelikų tradicijas, nuosavoje, dvaro teritorijoje esančioje zbaro koplyčioje, kurioje palaidoti tėvai, dėdės, seneliai ir proseneliai.

Nuo pat senųjų laikų iki aukščiau paminėto Jono Blinstrubo iš Tautvilo mirties 1669 m. rugpjūčio 19 dieną, Blinstrubiškių dvarui gyvuoti sekėsi puikiai. Deja, bet po pirmosios žmonos Elenos Vainotaitės mirties 1652-1653 metais,  Jonas padarė vieną nesėkmingą strateginį sprendimą. Įkvėptas savo jaunesniojo brolio Samuelio Mozės sėkmės, valdas plėsti vedant turtingas našles, 1653 metais kalvinistas Jonas vedė turtingą ir įtakingą našlę Alšką Teresę Šveikauskaitę Masalskienę (Szweykowska Masalska), kuri, kaip paaiškėjo iš jos 1660 metų gegužės 30 dienos testamento (D248), buvo dar ir arši katalikė. 1653 metais, tekėdama už Jono, ji ne tik atsineša savo kraitį – Grodeko palivarką Minsko paviete ir Zubiškių palivarką Trakų paviete bei 7000 zlotų, tačiau pareikalauja įkeisti jai Jonui priklausančią Viduklės Paalsės dvaro dalį, su teise, kad jai mirus, jos vaikai iš pirmos santuokos gali pareikalauti šios sumos (D274-275). Sutikti su šia salyga buvo Jono strateginė klaida. Vėliau, po Alškos Šveikauskaitės Masalskienės mirties 1660 m., jis pakartoja tą pačią klaidą, 1664 m. vesdamas Ona Margaritą Brinkovskaitę ir vėl užstatydamas žmonai dvarą, šįkart už 5000 zlotų (D262). Kaip atskleidžia Alškos Šveikauskaitės Masalskienės testamentas, ji su vyru Jonu sutarė prastai. Testamente nurodo, kad nori būti palaidota Tytuvėnų Bernardinų bažnyčios Šv. mergelės Marijos koplyčioj, 1000 zlotų skiria jos pirmos santuokos vaikų globėjams, dar 1000 zlotų bernardinams. Visą turtą palieka sūnums iš pirmos santuokos Dovydui  ir Kazimierui, dukroms Teodorai ir Petronėlei po 5000 zlotų, o pačių vaikų globą paveda ne Jonui, o LDK kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui, Polocko vaivadai Janušui Kiškai ir Vitebsko vaivadai Kristupui Kiškai. Gi vyrui Jonui Blinstrubui palieka tik Grodeko palivarką Minsko paviete. Taip pat nurodo, kad 7000 zlotų iš jai užstatyto Viduklės Paalsės dvaro turi būti atiduoti jos vaikams iš pirmos santuokos. Tarsi to būtų maža – testamente nurodo, kad žentą, Kauno teismo teisėją, įpareigoja išparduoti jos kilnojamąjį turtą ir gautus pinigus atiduoti Žemaitijos pakamariui, kad šis skirtų juos „nedraugų ištuštintoms Žemaitijos katalikų bažnyčioms atgaivinti“(kościołów księstwa Żmudzkiego przez nieprzyjaciela spustoszonych). O tie nedraugai, kurie prisidėjo prie Viduklės ir dauguma kitų Viduklės krašto katalikų bažnyčių ištuštinimo buvo jos vyras kalvinistas Jonas su broliais ir kitais bajorais. Tokiu būdu įklampinęs dvarą į skolas ir vėl įkeitęs jį trečiai žmonai, tam kad bent dalinai padengtų antros santuokos skolas, Jonas mirdamas 1669 metais ir neturėdamas sūnų palikuonių, dvarą su skolomis ir Sujainius 1669 m. gegužės 20 dienos testamentu (D408) palieka sūnėnams Jonui (ID862) ir Boguslavui Petrui (ID863) Blinstrubams iš Tautvilo, tame pačiame testamente, įpareigodamas juos išmokėti skolas.

Kaip rodo įvykiai toliau, sūnėnams paveldėtas Viduklės Paalsės dvaras laimės nesuteikė. Broliai, taisyti blogą dvaro ekonominę būklę bandė įvairiais būdais, tačiau nesėkmingai. 1665 m. vedęs, 1670 metų sausio 10 dieną Boguslavas Petras Blinstrubas žmonai Elenai Uvainytei už 5000 zlotų įkeičia Sujainių dvarą (D406). Tais pačiais metais įkeičia ar parduoda kitus smulkesnius šeimai priklausiusius dvarus, kad pagerinti finansinę situaciją. 1677 metų birželio 9 dieną Jonas Blinstrubas (S20), pavargęs nuo skolų mokėjimo, pasitraukia iš dvaro, perleisdamas savo dalį broliui Boguslavui Petrui, už simbolinę 1500 zlotų sumą (D277). Po to, į dvaro gelbėjimą, įsijungia pusseserė, karalių sekretoriaus Jono dukra, Kristina Blinstrubaitė Adakauskienė (ID872). Matomai padengus dalį skolų, ji LDK Didžiąjam tribunole išsikovoja teisę į Viduklės Paalsės dvaro nuosavybę, priversdama pusbrolį Boguslavą Petrą įsitraukti į teisminę kovą. Vėliau, panašu, buvo pasiektas taikos susitarimas. Tai atspindi 1680 m. spalio 18 dienos dokumentas, kuriame Kristinos Blinstrubaitės sūnus Jonas Konstaninas Adakauskas perleidžia teisę į dvaro nuosavybę Boguslavui Petrui už simbolinį 500 zlotų mokestį (D278). Pavargęs nuo finansinės naštos, 1706 m. gegužės trečią dieną Boguslavas Petras Blinstrubas atlieka jau paminėtą ir, nežinant konteksto, sunkiai suvokiamą vandalizmo aktą. Jis sugriauna savo geradario, dvaro dovanotojo, kalvinisto Jono funduotą ir statytą kalvinistų koplyčią su visais protėvių karstais bei suaria apie koplyčią buvusias kalvinistų kapines, o žemę prisijungia prie dvaro žemės. Oficialiam paaiškinime Boguslavas teigia, kad pats būdamas katalikas, nenorėjo leisti šalia dvaro laidoti evangelikus. Tačiau dabar, žinant aplinkybes, į kurias buvo patekęs Boguslavas Petras, galima suvokti, kad tai galėjo būti ir metų metais susikaupusio pykčio proveržis. Protesto išraiška, atsiradusi  dėl kalvinistų protėvių, kalvinizmo ir per katalikę žmoną Alšką Šveikauskaitę Masalskienę nukentėjusio dėdės Jono dovanoto dvaro, apsunkusio Boguslavo Petro gyvenimą. Šis aktas, aišku, neliko nepastebėtas to meto teisėsaugos. Tais laikais mirusiųjų ramybės sudrumstimas buvo laikomas didele nuodėme ir nusikaltimu. 1712 m. spalio 30 dieną Minsko Didysis tribunolas už šį nusikaltimą ir nepasirodymą teisme nuteisė Boguslavą Petrą Blinstrubą 2000 zlotų bauda, 300 zlotų kompensacija Evangelikų bažnyčiai bei amžina tremtimi iš Žemaitijos. Taip pat liepė konfiskuoti kapinėms ir koplyčiai priklausiusią žemę.

Po teismo nuosprendžio, negalėdamas gyventi Žemaitijoje, o ir būdamas jau senas, Boguslavas Petras, perleido Viduklės Paalsės dvarą sūnui Jurgiui Merkeliui Blinstrubui (ID906). Jurgis Merkelis, suaugęs vedė turtingą Upytės maršalkos našlę Elena Puzinytę iš Kozelskių ir panašu, kad kažkiek pagerino dvaro padėtį. Tačiau prieš mirtį Jurgi Merkelis Blinstrubas priima, kol kas dar sunkiai paaiškinama sprendimą. Kaip rodo 1734 m. kovo 14 dieną surašytas testamentas (LVIA F163 ap.1 b11), didelę dalį dvaro turto – 10000 timpų Jurgis palieka Raseinių Dominikonų vienuolynui, kiek mažesnes sumas Raseinių Karmelitams ir Bernardinams, taip pat 2000 timpų iš Vizgirdiškių ir Latakių dvarų Viduklės bažnyčiai, kurioje prašo būti palaidotas. Patį dvarą Jurgis Merkelis palieka gi, geradariu testamente įvardinamam, Boguslavui Uvainiui iš Ivoškų (greičiausiai vedusiam vieną iš Blinstrubaičių), kuriam taip pat paveda įvykdyti testamente išreikštą valią.  Tokiu būdu, po daugiau nei 150 metų, Viduklės Paalsės dvaras prarandamas, kaip Blinstrubų nuosavybė.

Kiek vėliau, Blinstrubų palikuonys, dar bandė per teismus atsikovoti dvarą iš Uvainių giminės, nurodydami įvairias, bajorų Uvainių pagal testamentą neišpildytas sąlygas (D280, D287), bet nesėkmingai ir dvaras visam laikui buvo prarastas. Tačiau Blinstrubų giminė turi būti dėkinga vėlesnėms bajorų giminėms valdžiusioms dvarą – už tai, kad dvaras išliko iki pat nacionalizavimo 1940-aisiais ir už tai, kad vėlesniais laikais dvaro pavadinime buvo naudojamas Blinstrubų giminę primenantis pavadinimas – Blinstrubiškiai, išlikęs ir iki šių laikų.

Vėlesnė dvaro istorija klostėsi vėl sėkmingai ir ne mažiau įdomiai. Boguslavas Uvainis paliko dvarą savo sūnui Antanui. Antanui mirus,  jo žmona Kotryna ištekėjo už  Ignoto Micevičiaus. Kotryna mirdama paliko dvarą savo nepilnametėms dukterims Uvainytėms, o jų globą pavedė antram vyrui Ignotui Micevičiui. Šis vėliau dukras atidavė į vienuolyną, o pats užvaldė dvarą. Tačiau, po kažkurio laiko, kažkoks Kazimieras Antanas Burba iš Pašušvio, vedė vieną iš Uvainyčių – Oną Uvainytę, taip išlaisvindamas ją iš vienuolyno. Dvaras sugrįžo Uvainytėms, o Ignotui Micevičiui buvo iškelta byla dėl turto užgrobimo. Tokiu būdu dvaras perėjo Burbų giminei.
Kazimieras Burba su Ona Uvainyte susilaukė keturių vaikų – sūnaus Kleto (kuris vėliau tapo gubernijos diduomenės maršalka) ir trijų dukterų. Viena iš dukterų ištekėjo už Kiprijono Mykolo Jančevskio, Raseinių pavieto teisėjo Prano Jančevskio sūnaus. Nuo tada dvaras tapo bajorų Jančevskių nuosavybe ir buvo ja iki pat 1940-ųjų.
Kiprijonas Jančevskis mokėsi pas Adomą Mickevičių Kaune bei Kražių gimnazijoj, priklausė slaptai „Juodųjų brolių“ sąjungai. Vėliau už neleistiną veiklą buvo nuteistas mirties bausme, tačiau carui pasigailėjus, bausmė buvo pakeista į tremtį Bobruiske. Grįžęs iš tremties buvo Raseinių pavieto diduomenės maršalka.
Kiprijonas turėjo du sūnus Kazimierą ir Edvardą (1846-1918).
Profesorius Edvardas Glinka Jančevskis buvo žymus lenkų botanikas. Jis vedė Jadvygą Šetkevičiūtę (Szetkiewicz) (1856-1941), žymaus lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Sienkievičiaus žmonos seserį. Lenkų šaltinių teigimu, Jadvygos kvietimu Blinstrubiškių dvare dažnai lankydavosi net poetas Maironis (!).

Edvardui su žmona persikrausčius gyventi į Krokuvą, Blinstrubiškių dvaru iki pat mirties (1935m.) rūpinosi jo brolis Kazimieras. Šiam mirus, dvaru toliau rūpinosi jo sūnus, taip pat Kazimieras.
Šis Kazimieras Jančevskis turėjo du sūnus – Henriką (vedusį Sofiją Kosakovskytę iš Žeimių) ir Tadą (vedusį Ireną iš Kražių).
Henrikas Jančevskis prisimena, kad dvaro rūmai buvo mediniai, statyti 1740 (?) (manoma, kad naują dvarą seno vietoje pastatė Jurgis Merkelis Blinstrubas, tik šiek tiek anksčiau). Jį statyti pradėjo paskutinis Blinstrubas, o baigė Uvainiai. Pastatas turėjo iš akmenų mūrytą pamatą. Tiek pastato priekyje, tiek nugarinėje pusėje buvo didelės verandos su laiptais. Pastatas buvo horizontaliai apkaltas plačiomis obliuotomis lentomis.
Dvaras buvo gana skurdžiai įrengtas ir tik XIXa. reprezentaciniuose kambariuose buvo pastatytos baltos koklinės krosnys. Viename kambaryje buvo paliktas senovinio tipo aukštas plytinis židinys. Reprezentaciniuose kambariuose buvo tapetuotos sienos, o kituose tiesiog dažytos.
Priešais dvarą augo piramidiniai topoliai. Prie Alsos upelio buvo jaunų liepų alėja. Aplink dvarą augo senos liepos sodintos dvaro statybos laikais bei nemažai maumedžių ir kaštonų. Kaštonais buvo apsodinta ir alėja vedanti nuo dvaro link Raseinių.

1865 m. Viduklės parapijiečių surašymas parodė kas tuo metu gyveno Blinstrubiškių dvare ir tuo pačiu atskleidė koks turtingas ir organizuotas buvo dvaras. Be to, paaiškėjo pora antrinių dalykų: 1. Blinstrubai vis dar jautė nostalgiją senajam dvarui. Porą jų sugebėjo dvare įsidarbinti. Bajoras Jurgis Blinstrubas (neidentifikuotas viengungis m. 1878) jame tuo metu dirbo ūkio valdytoju, o jam mirus darbą, iki mirties 1886 m., tęsė ID106 Mykolas Stanislovas Blinstrubas. 2. Surašyme dvaras įvardijamas kaip Raseinių apskrities bajorų vadovo dvaru, kas parodo jo išskirtinį statusą tarp kitų Raseinių apskrities dvarų.
Žemiau pateikiame Blinstrubiškių dvaro gyventojų sąrašą.
1. Dvarininkė našlė Kazimiera Burbaitė Jančevskienė
2. Bajorienė Ona Blus
3. Dvaro valdytojas bajoras Pranas Butinevičius
4. Raštininkas Konstantas Volotka
5. Ūkio valdytojas Jurgis Blinstrubas (viengungis, m. 1878)
6. Tijūnas Jeronimas Petrusevičius
7. Sodininkas Antanas Girkontas
8. Padėjėjas Kiprijonas Radavičius
9. Virėjas Antanas Narkevičius
10. Liokajus Ignotas Puišius
11. Vežikas Juozas Juozaitis
12. Sargas Aleksandras Druktenis
13. Kancleris Dominykas Žukauskas
14. Indaujininkas Dominykas Klemdovas
15. Siuvėja Julija Kovalevska
16. Tarnaitė Barbora Truskovska
17. Hofmeisterė Paulina Butovskytė Krasovska
Ir dar virš 70 darbininkų.

1946 m. Blinstrubiškių dvaro teritorijoje buvo įsteigti invalidų namai, o dvaro rūmuose įsikūrė administracija ir buhalterija. 1968 senieji pastatai, įskaitant dvaro rūmus buvo nugriauti, neįgaliųjų prieglaudai pastatyti nauji pastatai, juose įkurdinta 400 globotinių. Šiuo metu Blinstrubiškiuose, be senelių namų yra pora sodybų ir buvusioje oficinoje įrengtas daugiabutis. 

Taip pat išlikęs Blinstrubiškių miškas (oficialus pavadinimas). Nuotraukose matosi buvęs dvaro parkas, o baltas mūrinis pastatas yra į daugiabutį rekonstruota mūrinė dvaro oficina.