Istoriniai faktai ir dokumentai

• 1615 m.  Adomo sūnus Jurgis Blinstrubas  (S15, Georgius Blinstrub, nobilis Litvanus) įstojo į Marburgo (Vokietija) protestantišką universitetą.

• 1644 m. gruodžio 7 d. Dovydas Blinstrubas (S16) apkaltino Jurbarko paseniūnį Martyną Čudovskį, kad šis 1 000 kapų lenkiškų grašių skolą grąžinęs padirbta moneta, nukaldinta savo dvare. (Žemaičių pilies teismas (1644), VUB RS, f. 7, Nr. 14463.)

•  1696 m. gegužės 1 d. katalikas Boguslavas Petras Blinstrubas iš Tautvilo (S21), Kėdainių unijos signataro Jurgio Blinstrubo sūnus ir Adomo anūkas, išgriovė savo protestantiškų protėvių dėdės Jono Blinstrubo iš Tautvilo (S18, karalių Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero sekretoriaus) ir tetos Elenos Vainiotaitės Blinstrubų (S28) 1645 m. Blinstrubiškių dvaro teritorijoje, prie Alsos upės pastatytą kalvinistų koplyčią ir netgi sugriovė mauzoliejų (koplyčią) su savo protėvių karstais. Už tai 1707 m. Lietuvos evangelikų reformatų provincinis sinodas Vilniuje jį apskundė Lydos teismui. 1712 m spalio mėn. 31 d. Minsko tribunolo nutarimu, Boguslavas Blinstrubas buvo ištremtas iki gyvos galvos iš Žemaitijos ir Kauno pavieto bei gavo 2740 auksinių baudą. Po to jis įsikūrė Vilniuje.

•  Iki 1702.04.20 Babtų (Babtyno) dvaras su žemėmis priklausė Upytės maršalkos ir Sasių vaitystės seniūnui Jurgiui Merkeliui Blinstrubui is Tautvilo (S62) ir Elenai Puzynytei Blinstrubiene iš Kozelskių. Žemiau esančiame dvaro pardavimo akte minima, kad Jurgiui Merkeliui Blinstrubui Babtų dvaras ir Sasių vaitystė (Surviliškio parapija) suteikti Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio privilegija (ko gero Jono Kazimiero arba Jono Sobieskio), kurią pardavus dvarą su žemėmis Jurgis Merkelis Blinstrubas su žmona pasilieka sau.

•  1729 m. liepos 8 dieną  kunigas Adomas Blinstrubas iš Krikščiūnų (W7), pildydamas tėvo Kristupo Blinstrubo iš Krikščiūnų (W6) valią, tapo Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčios fundatoriumi ir padovanojo jos reikmėms Pašaltuonio, Palapišių ir Užuomedžio kaimus, Lauksminiškių palivarką, 9100 timpų ir 4 jaučius (LVIA, f. SA, b. 14796, l. 670–671 ir 14526, l. 130–131).

•  Utenos dvaras XVIII a. priklausė Smolensko vaiskio (garbės pareigybė; vaiskis rūpindavosi atitinkamos teritorijos valdymu ir gynyba bajorams išvykus į karo žygį) Teodoro Blinstrubo iš Tautvilo (S38) šeimai.“1719 04 29 Utenos savininkai – Smolensko vaiskis Teodoras Blinstrubas su žmona Felicija (Ciechanovičiūte, S65) – Utenos dvarą už 650 muštinių talerių metams įkeitė Smolensko taurininkui Mykolui Franckevičiui

1680 m. Kristupo Blinstrubo ir burtininkės Zuzanos Šlekienės byla

1680 m. Raulų dvarininkas Kristupas Blinstrubas iš Krikščiūnų (W6)apkaltino raganavimu  savo dvaro tarnaitę Zuzaną Šlekienę. Jis tvirtino, kad jos burtų dėką, trumpu laikotarpiu, mirė jo žmona Darata Stanislavičiūtė Blinstrubienė (W30) ir trys nepilnamečiai vaikai. Raseinių žemės teismas ištardė Zuzaną Šlekienę ir gavo jos prisipažinimą apie tai, kad ji jau 25 metus užsiima raganavimu ir įvardino savo mokytojas – Sofiją  Sorokienę iš Pašaltuonio ir Dovydą Stasiukaitienę, kuri jau buvo sudeginta už raganavimą. Taip pat prisipažino apie bendravimą su velniu vardu Paulius. Kaip auką velniui, pono Blinstrubo garde uždusino paršelį. Dalį paršelio kraujo išgėrė velnias Paulius, o kitą dalį Šlekienė išlaistė dvare. Vėliau per 1679 m. Kūčias, kartu su Mykolu Budreckiu, jo žmona ir dviem kitom moterim paršelio dvėselieną įmetė į dvaro tvenkinio eketę.

Savo kerais Zuzana Šlekienė sekančiu būdu iššaukė trijų Kristupo Blinstrubo vaikų mirtį – Teofiliją Blinstrubaitę (W38) užbūrė taip, kad ji pradėtų džiūti ir vaikas per du metus numirė, kitą dukrą numarino „apliedama šaltinio, kuriame maudėsi su jau minėtu velniu, vandeniu ir padėdama prie jos krūties kabliuką nuo savo sagės“, o po to užbūrė mirčiai nepilnametį pono sūnų bei burtais ir savo vištų pagalba nuteikinėjo „blogiui“ pono aplinkinius žmones. Be to, Šlekienė, kartu su kitomis bobomis, kerėjimui naudojo žalčio odą arba daiktus pavogtus iš būsimų aukų. – Moku kerėti dvasia ir elgesiu – prisipažino burtininkė. Vardindama bendrininkus, Zuzana Šlekienė įvardino sutuoktinius Budreckus ir  Saliamoną  Pužą. – Jie, patys seniausi ir galingiausi burtininkai – įvardino Šlekienė – Geriausiai moka kerėti bei slepia savyje daug savo velnių galių.

Paklausta ar eidavo į bažnyčią ir išpažinties atsakė: – Eidavau, bet bažnyčioje elgdavausi neteisingai ir nenuoširdžiai, Šv. Sakramentą išmesdavau iš lūpų. Be to, Šlekienė prisipažino, kad kelis kartus, su jau minėtų burtininkų draugija rinkdavosi į susirinkimus prie Šaltuonos upės.  Prieš susirinkimus,   sutartoje vietoje prie upelio susitikdavo velniu. Velnias – „jų visų valdovas“, išlysdavo iš pelkės, kartu su savo dviem tarnais, Petru ir Jokūbu ir apliedavo visus gydomuoju  vandeniu. Tada ji, kaip ir kiti, palikdavo savo kūną ir  paversta šarka skrisdavo į susitikimą ant kalno.

Raseinių žemės teismo teisėjai, išgirdę tokį Zuzanos Šlekienės liudijimą nusprendė ją pripažinti ragana ir nusiųsti budeliui kankinimui bei po to sudeginti.

Po trijų budelio kankinimų Zuzana neišsižadėjo nė vieno iš jos įvardintų kerėtojų, išskyrus vieną jauną moterį, kuri pradėjusi mokytis raganavimo jį nutraukė ir įstojo į Šv. Angelo sargo vienuolyną. – rašo teismo raštininkas Mykolas Žilevičius.

Po Zuzanos Šlekienės sudeginimo prasidėjo teismo procesas prieš jos įvardintus kitus burtininkus. Pirma buvo ištardyta boba Zofija Sorokienė. Ji taip pat buvo pripažinta ragana ir  sudeginta. Vėliau sekė Saliamono  Pužo, galingiausio ir vyriausio burtininko, eilė. Kadangi jis nieko teisėjams neprisipažino ir bendražygių neišdavė, buvo nuspręsta jį išbandyti vandeniu, kurio metu jis visų akivaizdoje plūduriavo vandens paviršiuje. Po šio išbandymo jis buvo atiduotas budeliui kankinimui. Kankinimo metu jis prisipažino tik įvairiais nekaltais dalykais, tokiais kaip, kad duodavo sergantiems žmonėms žoles gydymui. Po to pradėjo kalbėti nežinoma kalba. Kai jo klausdavo ką jis kalba, jie nieko neatsakydavo. Ta nežinoma kalba jį šnekantį, daug žmonių stebint, buvo viešai sudegintas. Tai įvyko 1680 m. kovo 22 dieną. Po keturių dienų buvo sudeginta ir burtininkė Budreckienė. Šaltinis: 1680 m. Raseinių žemės teismo knyga

Istoriniai dokumentai

Blinstrubų giminės aprašymas 1827-1840 Jan Piotr Dworzecki-Bohdanowicz herbyno Herbarz Litewski rankraštyje (LVIA F391 ap9 b2782 30 psl.)

1702.04.20 Upytės maršalkos ir Sasių vaitystės seniūno Jurgio Merkelio Blinstrubo is Tautvilo (S62) ir Elenos Puzynytės Blinstrubienes iš Kozelskių Babtų (Babtyno) dvaro su žemėmis ir kitu turtu pardavimo Jonui Prozorui ir Onai Rožei Prozorienei aktas bei pardavimo patvirtinimo aktas. (LVIA F11 ap1 b985 158psl.)

1768.03.10 Žemaitijos raštininko Antano Bialozoro raštas apie tai, kad Jono Blinstrubo (ID2) sūnūs Juozapas (ID1) Petras (ID5) ir Baltramiejus (ID4) pripažįstami Pužų-Legotiškių alias Pabalčių savininkais (LVIA F284 ap1 b112 808 psl.)