Istoriniai faktai ir straipsniai

• 1615 m.  Adomo sūnus Jurgis Blinstrubas  (Georgius Blinstrub, nobilis Litvanus) įstojo į Marburgo (Vokietija) protestantišką universitetą.

• 1644 m. gruodžio 7 d. Dovydas Blinstrubas apkaltino Jurbarko paseniūnį Martyną Čudovskį, kad šis 1 000 kapų lenkiškų grašių skolą grąžinęs padirbta moneta, nukaldinta savo dvare. (Žemaičių pilies teismas (1644), VUB RS, f. 7, Nr. 14463.)

•  1696 m. gegužės 1 d. katalikas Boguslavas Blinstrubas, Kėdainių unijos signataro Jurgio Blinstrubo sūnus ir Adomo anūkas, išgriovė savo protestantiškų protėvių dėdės Jono (karaliaus Jono Kazimiero sekretoriaus) ir tetos Elenos Blinstrubų 1645 m. Blinstrubiškių dvaro teritorijoje, prie Alsos upės pastatytą kalvinistų koplyčią ir netgi sugriovė mauzoliejų (koplyčią) su savo protėvių karstais. Už tai 1707 m. Lietuvos evangelikų reformatų provincinis sinodas Vilniuje jį apskundė Lydos teismui. 1712 m spalio mėn. 31 d. Minsko tribunolo nutarimu, Boguslavas Blinstrubas buvo ištremtas iki gyvos galvos iš Žemaitijos ir Kauno pavieto bei gavo 2740 auksinių baudą. Po to jis įsikūrė Vilniuje.

•  1729 m. liepos 8 dieną Adomas Blinstrubas, pildydamas tėvo Kristupo Blinstrubo valią, tapo Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčios fundatoriumi ir padovanojo jos reikmėms Pašaltuonio, Palapišių ir Užuomedžio kaimus, Lauksminiškių palivarką, 9100 timpų ir 4 jaučius (LVIA, f. SA, b. 14796, l. 670–671 ir 14526, l. 130–131).

1680 m. Kristupo Blinstrubo ir burtininkės Zuzanos Šlekienės byla

1680 m. Viduklės dvarininkas Kristupas Blinstrubas apkaltino raganavimu  savo dvaro tarnaitę Zuzaną Šlekienę. Jis tvirtino, kad jos burtų dėką, trumpu laikotarpiu, mirė jo žmona ir trys nepilnamečiai vaikai. Raseinių žemės teismas ištardė Zuzaną Šlekienę ir gavo jos prisipažinimą apie tai, kad ji jau 25 metus užsiima raganavimu ir įvardino savo mokytojas – Sofiją  Sorokienę iš Pašaltuonio ir Dovydą Stasiukaitienę, kuri jau buvo sudeginta už raganavimą. Taip pat prisipažino apie bendravimą su velniu vardu Paulius. Kaip auką velniui, pono Blinstrubo garde uždusino paršelį. Dalį paršelio kraujo išgėrė velnias Paulius, o kitą dalį Šlekienė išlaistė dvare. Vėliau per 1679 m. Kūčias, kartu su Mykolu Budreckiu, jo žmona ir dviem kitom moterim paršelio dvėselieną įmetė į dvaro tvenkinio eketę.

Savo kerais Zuzana Šlekienė sekančiu būdu iššaukė trijų Kristupo Blinstrubo vaikų mirtį – Teofiliją Blinstrubaitę užbūrė taip, kad ji pradėtų džiūti ir vaikas per du metus numirė, kitą dukrą numarino „apliedama šaltinio, kuriame maudėsi su jau minėtu velniu, vandeniu ir padėdama prie jos krūties kabliuką nuo savo sagės“, o po to užbūrė mirčiai nepilnametį pono sūnų bei burtais ir savo vištų pagalba nuteikinėjo „blogiui“ pono aplinkinius žmones. Be to, Šlekienė, kartu su kitomis bobomis, kerėjimui naudojo žalčio odą arba daiktus pavogtus iš būsimų aukų. – Moku kerėti dvasia ir elgesiu – prisipažino burtininkė. Vardindama bendrininkus, Zuzana Šlekienė įvardino sutuoktinius Budreckus ir  Saliamoną  Pužą. – Jie, patys seniausi ir galingiausi burtininkai – įvardino Šlekienė – Geriausiai moka kerėti bei slepia savyje daug savo velnių galių.

Paklausta ar eidavo į bažnyčią ir išpažinties atsakė: – Eidavau, bet bažnyčioje elgdavausi neteisingai ir nenuoširdžiai, Šv. Sakramentą išmesdavau iš lūpų. Be to, Šlekienė prisipažino, kad kelis kartus, su jau minėtų burtininkų draugija rinkdavosi į susirinkimus prie Šaltuonos upės.  Prieš susirinkimus,   sutartoje vietoje prie upelio susitikdavo velniu. Velnias – „jų visų valdovas“, išlysdavo iš pelkės, kartu su savo dviem tarnais, Petru ir Jokūbu ir apliedavo visus gydomuoju  vandeniu. Tada ji, kaip ir kiti, palikdavo savo kūną ir  paversta šarka skrisdavo į susitikimą ant kalno.

Raseinių žemės teismo teisėjai, išgirdę tokį Zuzanos Šlekienės liudijimą nusprendė ją pripažinti ragana ir nusiųsti budeliui kankinimui bei po to sudeginti.

Po trijų budelio kankinimų Zuzana neišsižadėjo nė vieno iš jos įvardintų kerėtojų, išskyrus vieną jauną moterį, kuri pradėjusi mokytis raganavimo jį nutraukė ir įstojo į Šv. Angelo sargo vienuolyną. – rašo teismo raštininkas Mykolas Žilevičius.

Po Zuzanos Šlekienės sudeginimo prasidėjo teismo procesas prieš jos įvardintus kitus burtininkus. Pirma buvo ištardyta boba Zofija Sorokienė. Ji taip pat buvo pripažinta ragana ir  sudeginta. Vėliau sekė Saliamono  Pužo, galingiausio ir vyriausio burtininko, eilė. Kadangi jis nieko teisėjams neprisipažino ir bendražygių neišdavė, buvo nuspręsta jį išbandyti vandeniu, kurio metu jis visų akivaizdoje plūduriavo vandens paviršiuje. Po šio išbandymo jis buvo atiduotas budeliui kankinimui. Kankinimo metu jis prisipažino tik įvairiais nekaltais dalykais, tokiais kaip, kad duodavo sergantiems žmonėms žoles gydymui. Po to pradėjo kalbėti nežinoma kalba. Kai jo klausdavo ką jis kalba, jie nieko neatsakydavo. Ta nežinoma kalba jį šnekantį, daug žmonių stebint, buvo viešai sudegintas. Tai įvyko 1680 m. kovo 22 dieną. Po keturių dienų buvo sudeginta ir burtininkė Budreckienė. Šaltinis: 1680 m. Raseinių žemės teismo knyga